Paskutinis abiturientų skambutis

Gyvenimas paslaptingas ir mums nepažinus

Jis tuščiai negaišo laiko kalboms su kitomis žuvėdromis,
tik skraidė ir skraidė netgi nusileidus saulei.
Jis pirmasis iš kada nors žemėje gyvenusių žuvėdrų
perprato aukštojo pilotažo figūras.
Džonatanas atrado sau skrydžio laisvę.
R. Bach

Gegužės 24 d. Rokų gimnazijos VIII-osios laidos abiturientai rinkosi į paskutinę auklėtojos Rimos pamoką. Tądien jiems skambėjo ir paskutinis skambutis. Devyniolika abiturientų kaip drąsios žuvėdros pakilo į didįjį gyvenimo skrydį. Kad paskutinės akimirkos įsimintų amžinai, III klasės gimnazistai mokyklos kieme surengė spalvingą Paskutiniojo skambučio šventę.

Justas G. Diena šventei buvo ideali – švietė saulė ir čiulbėjo paukšteliai. Su džiaugsmu ruošėme šventę, nes žinojau, kad ši diena yra dvyliktokų, kitais metais ir mes būsime dvyliktokai, mes irgi norėsime švęsti!

Aleksas. Kartu su Andrija ir Domu vedėme šventę. Turėjau užrašytą tekstą ir stengiausi, kuo gražiau bei įdomiau perteikti žiūrovams. Vesti renginį yra viena lengvesniųjų pareigų. Tereikia mokėti skaityti ir nebijoti. Kalbėjimas manęs nebaugino. Vienintelė mintis, nedavusi ramybės, ar tikrai užsisegiau klyno sagas, ar ne per aukštai užsitempiau kelnes. 

Dominykas B. Šventėje dirbau su garso aparatūra. Kai teko ją nešioti, jaučiau, kaip mano rankos pamažu praranda jėgas, kaip mano kvėpavimas po truputį sunkėjo ir sunkėjo. Stresas kirste kirto per kojas. Nukritęs kompiuteris atėmė žadą, jaučiausi lyg paskutinį oro gurkšnį pagavęs. Šlapi delnai ir drebančios rankos pirmyn atgal stumdė garso jungtis. Scenarijus, kurį turėjau po ranka, vis vėjo blaškomas bandė nuskristi. Niekas nenorėjo veikti, tačiau šventė tikrai pavyko. 

Vilius. Buvau atsakingas už dekoracijas ir dūmines granatas. Dekoracijas reikėjo paruošti ir suplanuoti, kokias naudoti, kur sudėlioti ir kiek reikia jų. Vadovavo Dalia. Dekoracijas paruošėme ir jos, galima sakyti, sukūrė… dvyliktokų šypsenas. Dūminės granatos puikiai tiko renginiui, pridėjo įspūdinga vaizdą ir dvyliktokai buvo patenkinti.

Matas B. Aš padėjau paruošti pusatestačius ir palinkėjimų korteles, kurias reikėjo pririšti prie balionų, ir sumaketavau Kauno Pajiesio gimnazijos herbą, labai panašų į Kauno Rokų gimnazijos herbą. Mano darbai buvo susiję su „Microsoft“ „Word“ programa ir kompiuteriu. Visiems tikriausiai labiau patiktų ruošti šventę, negu dalyvauti pamokose. Per šventės ruošimą dar išmokau spausdinti „Word“ dokumentą, tai ne tik lengvai praleidau laiką, bet ir išmokau, ką turėjau išmokti prieš trejus metus.

Nedas. Su keliais klasiokais ruošėme abiturientams pusatestačius. Buvo sunku, nes reikėjo dirbti kompiuteriu. Man labiausiai patiko kurti pusatestačio mokomuosius dalykus. Viena iš labiausiai įsimintiniausių pamokų buvo machalkės koridoriuje. Labai gaila, kad negalėjau dalyvauti nuostabioje šventėje, bet iš nuotraukų ir filmuotos medžiagos mačiau, kad abiturientai atrodė pasipuošę ir pasiruošę pabėgti nuo mokyklos kančių. 

Dalia. Per paskutinį skambutį atlikau dizainerės vaidmenį. Man reikėjo sugalvoti dekoracijas ir jas pagaminti. Darbo buvo daug, o laiko mažai, todėl patyrėme streso. Užsakėme helio balionus, spalvotus dūmus ir keksiukus. Visa kita kartu iškarpėme, pakabinome ir suklijavome iš turimų priemonių, todėl nemažai sutaupėme. Baigę puošti likome labai patenkinti rezultatu ir jautėmės atsigriebę už neįvykusį šimtadienį.

Andrija. Paskutinio skambučio šventę paruošėme per tris dienas. Iš pradžių buvome susierzinę, nesimatėme apie pusmetį. Mano viena iš pareigų buvo sukarpyti juostas, kuriomis puošėme medinius rėmus, kad šventė įgautų vandenyno akcentą. Kita iš pareigų – vesti renginį ir padaryti jį nuotaikingą bei nepamirštamą ne tik abiturientams, bet ir sau. Išgyvenau daug emocijų, nes supratau – nebedaug liko, kai pačiai reikės sėdėti kėdėje ir klausyti paskutinių direktorės ir mokytojų kalbų. Reikės pasakyti ,,Iki“ savo mylimam suolui, kabinetui ir mokytojui.

Dangiras. Pirmą kartą dalyvavau Paskutinio skambučio šventėje, tad viskas man buvo nauja. Vaidinau egzaminų vykdytoją Pravalauską. Buvau specialiai susisagstęs marškinių sagas ne iš eilės, o praleidęs porą nuo viršaus, atrodė durnai. Gal septyni mokytojai priėję vis sakydavo: „Dangirai, tu negerai sagas susisagstei“. Aš atsakydavau, kad taip turi būti, buvo kiek juokinga ir kartu šiek tiek nejauku.

Miglė. Susirinkę visi į klasę susiskirstėme į grupeles ir nusprendėme, kas ką darysime. Vieni kūrė užduotis, kiti žaidimus, bet sunkiau buvo sugalvoti, kaip papuošti abiturientų klasę. Pasitarę sugalvojome, kad reikia asocijuoti dekoracijas su išėjimu iš mokyklos ir galiausiai sugalvojome, kad darysime žuvėdras, nes jos išskrenda kaip ir dvyliktokai: kas į užsienį, kas stoja į universitetus. Taigi iškarpę žuvėdras jas pririšome ant siūlo ir kabinome klasėje ant lubų, ant palangių pridėjome akmenukų, ant sienos priklijavome iš popieriaus padarytus laivo langus, darėme kaip laivą, paėmę tinklą užmetėme gale klasės ir pridėjome visokių žuvyčių, jūros žvaigždžių, pamerkėme gėlių ir, pririšę prie helinių balionų kiekvienam po palinkėjimą, mes juos paleidome klasėje.

Linutė. Su draugais gaminau dekoracijas. Reikėjo iškarpyti iš popieriaus žuvėdras, padėjau komponuoti dekoracijas kieme ir klasėje. Tema buvo jūra ir skrydis, todėl viskas buvo mėlyno atspalvio, tarp kitko įėjus į klasę galėjai pasijusti kaip tikrame laive. Atsakinga buvau už žaidimą ,,Atspėk žodį“. Dvyliktokai turėjo užsidėti ausines su muzika ir atspėti, ką aš sakau. Juokingiausia tai, kad jie negirdi, ką patys kalba, todėl tariami jų žodžiai visus prajuokino. Šventės pabaigoje turėjau galimybę kiekvienam dvyliktokui spustelti delną, pasveikinti ir įteikti pusatestatį, tai buvo didžiulė garbė.

Matas P. Prieš šventę turėjau pasigaminti juodąją egzaminų dėžę. Nuėjome į mokyklos rūsį ir radome puikiai mūsų idėjai tinkančią dėžę. Ją padekoravę turėjome vieną iš daugelio šventės detalių. Per šventę giedojau Lietuvos himną, padedamas pirmos klasės dainininkės. Taip pat man buvo priskirtas egzaminų komisijos antrininko vaidmuo. Vertinau abiturientų atliktas užduotis ir įteikiau jiems pusatestačius. Buvo smagu po ilgo laiko vėl pamatyti visus klasiokus vienoje vietoje. Širdį taip pat pamalonino ir linksmi veidai dvyliktokų bei visų šventės dalyvių, supratau, kad šventę paruošėme neblogą ir ji visiems patiko.

Aistis. Paskutinis skambutis turi būti paskutinis, vadinasi, turi būti ypatingas ir nepamirštamas. Kai supranti, kad viskas baigėsi – matematikos kontroliniai, lietuvių kalbos rašiniai ir anglų kalbos kalbėjimai. Šventė yra būtinybė, todėl niekas negali pakišti kojos, nei blogas oras, nei neigiamos emocijos, nei, žinoma, – karantinas. Manau, kad didžiausia nesąmonė būtų šventė online. Abiturientai turi būti išlydėti kaip pridera.

Gabrielė. Šventei ieškojau įdomios, bet kartu ir ramios muzikos, taip pat turėjau paruošti žaidimą. Galvojau, ką čia tokio sukto sugalvojus ir sumąsčiau tokią užduotį: ant nupieštų lapų rodyti simbolį žiūrovams, o egzaminų vykdytojas Pravalauskas pieš ant nugaros ir dvyliktokas turės atkartoti simbolį. Buvo labai linksma užduotį išbandyti ant savęs, nes atrodė gana paprasta, bet ne visada pataikėme ir patys – piešėme tokias pievas! Na, iš visos šventės, ką patyriau, tai didžiulę nostalgiją.

Justas S. Vaidinau storą „fizruką“ su švilpuku ir chronometru ant kaklo. Šias pareigas, mano manymu, atlikau gerai, nors per repeticiją spalvotų medalių virvelės, papūtus vėjui, iškart susiraizgydavo. Supratau, kad virveles būtinai reikia pakeisti. Grįžęs namo, nuo savo sporto medalių nurišau dvidešimt juostelių ir perrišau. Be to, buvau pažadėjęs priskinti žydinčių šakų, todėl užsistačiau žadintuvą 6:00, bet pramiegojau ir šakas kirpau tuo metu, kai atvažiavo jų pasiimti. Bekerpant šakas šalti lašai krito man ant galvos. Buvo smagu dirbti mokykloje. Draugams atrodė, jog nebuvo verta nukabinti juostelių nuo savo medalių, tačiau jos man nebuvo svarbios. Labai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šios nuostabios šventės. 

Ignas. Šventę ruošėme pagal kūrinį „Džonatanas Livingstonas žuvėdra”. Aš su draugais kūriau pusatestatį, kuris turėjo būti šmaikštus netikras dokumentas. Sugalvojome netikras pamokas, iš kurių mokiniai laikė egzaminus ir gavo įvertinimus. Visai patiko pasirašinėti kiekvieną dokumentą atskirai už poną Svarsčiką, pasijutau kaip populiarus rašytojas! Dar teko pasukti galvą ir sugalvoti kiekvienam mokiniui bei jų auklėtojai po prasmingą palinkėjimą. Palinkėjimų karpymas kėlė didelį stresą, nesinorėjo, kad palinkėjimo kortelė būtų kreiva. Mano kolegai atspausdinus pusatetačius iš karto… teko juos sulaminuoti. Jūsų žiniai, tai yra labai ilgas ir nuobodus procesas. Atlikęs savuosius darbus, turėjau padėti draugams. Nesitikėjau, kad teks rizikuoti savąją gyvybę ir lipti ant stalų pakabinti dekoracijų. 

Eidvina. Aš kartu su Dangiru ir Matu buvau atsakinga už žaidimą „Egzamino juodoji dėžė“. Ruošėme kartu dėžę, galvojome, ką į ją dėti. Buvau dar atsakinga su Viliumi ir Dalia už balionų ir palinkėjimų rišimą prie keksiukų. Man šitie darbai nebuvo sunkūs, nes padėjo klasiokai.

Dominykas Š. Renginį vedžiau kartu su Aleksu ir Andrija. Manau, mums sekėsi puikiai, tekstas buvo įdomus, didelių sunkumų nepatyrėme. Klasės draugai puikiai atliko savo užduotis, todėl renginys vyko sklandžiai. Kaip bebūtų, į šventę neatvyko keli kalbėtojai, todėl teko truputį improvizuoti. Po renginio mus pagyrė ir mokyklos direktorė, kad šis paskutinis skambutis buvo šiek tiek kitoks, nes turėjo šimtadienio elementų.

Žurnalistų būrelis