Amžinas abiturientų prisiminimas

Vasara mums, abiturientams, buvo ne tik švenčių ir linksmybių laikotarpis. Kai vieni pasyviai kiurksojo namuose, laiką leido prie kompiuterių arba lovose, kiti, dar mokslo metams nesibaigus, leidosi į darbo paieškas. Tiesa, dauguma bendraklasių vakarais susitikdavo lauke, šventė pilnametystės gimtadienius arba keliavo. Kalbant aplamai, šių metų abiturientai vasarą praleido negalvodami apie dvyliktos klasės iššūkius. Jie vasarą nori prisiminti kaip paskutinę, todėl dažnai rašė apie svajones, išpildžiusias vasarą. Apie nežabotus sprendimus, įvairias kvailystes ir nesustabdomus norus tarsi pratęsti vasarą. Kaip rašė dauguma, „Verčiau surizikuosiu, bet prisiminsiu tai amžinai“.

Justas Simanaitis. Dažnai pasirinkimus priimame spontaniškai, bet būna, kad ir gerai pagalvojame. Šią vasarą įsidarbinau padavėju ir tik padirbęs supratau, kad viskas, kas man iki įsidarbinimo atrodė paprasta, yra nelengva, nes dvi trečiosios viso darbo yra lyg slepiama. Jei pasirinkimas lemia ateitį, turi būti tikras, kad renkiesi teisingai.

Dominykas Vaičiukynas. Vasara pasibaigė labai neįdomiai – lygiai rugpjūčio trisdešimt pirmąją. Liūdesys ir nerimas tą dieną buvo siekęs aukščiausią tašką, nes noro eiti į mokyklą nebuvo.

Ignas Vilimaitis. Per šią vasarą turėjau suaugti ir nuspręsti, ką aš noriu veikti toliau. Ši vasara man padėjo labiau nei kuri kita, nors vis tiek aš ją pavadinčiau viena blogiausių – paskutinioji prieš baigiant mokyklą☹

Martyna Naciūtė. Išbandžiau daug nepatirtų dalykų, labiau apžinau save pačią. Stengiausi gyventi per daug negalvodama, šia diena, ir, manau, man pavyko. Dar ankstyvą pavasarį su svarbiais žmonėmis buvo padaryta sutartis, kad ši vasara bus be „atmazų“ ir, mums tai pavyko. Nebuvo jokių „tingiu, nenoriu“. Važiavau tik pirmyn ir su vis daugiau nuotykių.

Evaldas Sinkevičius. Vieną vakarą sugalvojau palakstyti su brolio mašina, žinoma, neturėjau teisių – tai pridėjo dar daugiau adrenalino. Draugams pasiūliau kartu pasivažinėti, visi iškart sutiko. Mažiau 100 spidometras nerodė, todėl mašinos šėrimo nusitraukė žarna ir mašina paskendo dūmuose. Labai išsigandau, kad dabar tai man bus ragai. Svarbiausia, kad nesutrikau – paskambinau meistrui, kuris gedimą sutaisė, lyg jo nebūtų buvę. Daugiau nebeimu mašinos, nes dar palyginus lengvai išsisukau.

Rokas Augustinavičius. Vasara buvo neįdomi, kol keli draugai išsilaikė vairavimo teises. Prasidėjo naktiniai pasivažinėjimai. Visas naktis leidome mieste arba prie Kauno marių, kur suvažiuodavo daug egzotinių automobilių. Smagu žiūrėti į tokius automobilius ir svajoti, kad ir tu tokį kada nors vairuosi.

Matas Ročka. Liepa buvo, ko gero, įsimintiniausias vasaros mėnuo. Gimtadieniai, tinklinis, ežeras, krepšinis, draugai ir daug gerų akimirkų. Rugpjūtį atvyko vaikystės draugas iš Utenos ir atsivežė kompiuterį. Žaidėme iki išnaktų visą savaitę. Be to, sportavau. Vasara nebuvo ypatinga, tačiau smagi ir su nuotykiais.

Justas Gasevičius. Vasara prasidėjo šiltais orais, ir kol draugai „tūsino“, aš ramiai ilsėjausi nuo nuotolinio mokymosi. Aktyviau pajudėjau nuo Joninių, deja, laisvalaikį prašvaisčiau su draugais. Didžiąją dalį laiko nieko neveikiau, geriausiu atveju prisėsdavau prie kompiuterio. Tikėjausi nors kažkur nukeliauti, bet nemačiau nei jūros, nei ežerų, tik prasmirdusį karjerų vandenį.

Aistis Mikalauskas. Vasara prasidėjo įdomiai: gražią, saulėtą dieną su klase traukiniu nuvykome į Vilnių – Lietuvos sostinę. Grįžęs į Kauno geležinkelio stotį supratau, kad Kaunas yra kur kas gražesnis ir švaresnis miestas negu Vilnius.

Miglė Levickaitė. Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad vasara prieš dvyliktą klasę neverta dirbti. Geriau keliauti, ilsėtis, nes tai paskutinė vasara, kai gali atsiilsėti normaliai. Vieną dieną susitariau su drauge važiuoti į Druskininkus pasivaikščioti. Kelionės pradžia linksma, bet neprivažiavus Druskininkų išėjo padangos oras. Pakeitėme ratą ir atvažiavome, pasibuvome, bet draugė jautė, kad keliose padangose trūksta oro. Nusprendė pripūsti. Pūtė, pūtė, kol sprogo. Mums pasisekė, kad toje vietoje sutikome pažįstamą žmogų, kuris turėjo tinkamą atsarginį ratą, tad saugiai grįžome namo.

Ieva Limanauskaitė. Šią vasarą susiradau naują draugę. Jos vardas Bomžė. Ai ne, pala, Jolka. Ji mane pasigavo prie Jėzuitų gimnazijos. Aš tik ramiai vaikštinėjau, bet miela Jolka suplyšusiais drabužiais pribėgo ir ėmė prašyti pinigų. Tada aš jai į snukį ir pabėgau. Na, o jei rimtai, moteriškė tik norėjo pasiūlyti šampano, bet aš geras vaikas, neimsiu alkoholio iš tų, kuriems jo reikia labiau. Be to, labai jau prispjaudė į butelį. Praėjo kelios minutė, ji buvo bebaigianti pasakoti savo gyvenimo traumas, kai atėjo mano kita draugė. Benamė dar paklausė, ar mes lesbietės, nes ji tvirtino kažkada mus sapnavusi, kaip mes laižėmės vidury jos konteinerio. Na štai kokia kartais būna laki žmonių vaizduotė.

Aleksas Petravičius. Vos prieš savaitę iššokau iš lėktuvo. Aukštis – keturi kilometrai. Patiko, neprisitrenkiau, „užskaitau“. Apie šuolį nepasakosiu – vis tiek emocijų ir įspūdžių perteikti neišeis. Tik pridursiu – didesnio „kaifo“ gyvenime nepatirsiu.

Linutė Liudvinavičiūtė. Viskas prasidėjo karščiausią vasaros dieną, kai net plaukiojant ežere veidą išmušdavo prakaitas, kai smėlis svilino padus, su draugėmis pernelyg lengvabūdiškai nutarėme 46 kilometrus prie ežero važiuoti dviračiais. Truputį pavargome, tačiau tikslą pasiekėme žaibiškai. Tik nepagalvojome apie varginančią kelionę vakare atgal, kai tamsu ir baugu. Ačiū Dievui, nuvažiavus porą kilometrų, draugės dviračio padanga susprogo ir teko skambinti tėvams, kad atvažiuotų pasiimti.

Dangiras Mikalauskas. Labiausiai įsiminė paskutinis vasaros penktadienis: šventėme gimtadienį sodyboje – geras balius. Kubilas, pirtis ir gėrybių stalas. Trumpai ir aiškiai – „užskaityta“. Pasiilgsiu šios vasaros, nes ji buvo paskutinė man, kaip nepilnamečiui. Dabar teks į viską žiūrėti atsakingiau, bet koks nusižengimas gali rimtai atsiliepti, nors, kas be ko, linksmintis galima ir reikia. Be linksmybių gyvenimas praranda spalvas, todėl penktadienis po darbų, mokyklos yra ypatingas.

Nedas Bartkus. Vėlai patraukiau namų link per Rokų skardžius. Posūkyje po ratais pakliuvo akmenukų, sumėtė ir teko labai skaudžiai kristi ant dešinio šono, slydau. Laimė, kad nenuslydau nuo skardžio krašto. Trūko mažiau nei metro iki baisesnės nelaimės. Atsistojęs jutau labai didelį skausmą. Pažiūrėjau į dešinę rankos alkūnę ir mano akys išsipūtė. Pamačiau didelę atvirą kraujuojančią žaizdą. Atsargiai grįžau pas močiutę, ji išvalė žaizdą, patepė ir užbintavo. Mamai teko mane parsivežti namo mašina, o tą prakeiktą dviratį palikti rūsy.

Andrija Januškevičiūtė. Man vasara prasideda nuo gimtadienio, o ši vasara prasidėjo kaip suaugusio žmogaus. Jausmas, kai supranti, jog nuo šiol atsakingas už savo sprendimus esi tik tu pats – neapsakomas. Žingsnis į suaugusiųjų pasaulį dovanoja supratimą apie vertybes, draugus, šeimą, bet svarbiausia – apie mane pačią. Mėgavausi, bent jau bandžiau, kiekviena akimirka. Dabar susimąstau, kad kai kurių emocijų ir jausmų galėjau neslėpti, išjausti ir juos priimti. Aš dar vis mokausi pažinti, priimti ir nuraminti save. Tiesą pasakius, nežinau, kiek kartų šią vasarą sakia žodį „Dėkinga“, bet visada jį sakydama taip jaučiausi. Šiai vasarai aš dėkinga!

Vilius Ašmontas. Šią vasarą dažniausiai dirbau. Laisvas dienas leidau su draugais, tai važiuodavome kur nors, tai motociklais nulėkdavome į kitus miestus arba tiesiog važinėdavome Kaune. Tiesa, darbe lūžo pirštas ir vos su „fūristu“ nesusikalėme.

Matas Pilius. Vieną dieną, suskaičiavęs santaupas, nusprendžiau, kad šią vasarą dar nedirbsiu ir paskirsiu visą laiką linksmybėms ir draugams. Įpusėjus vasarai, ėmiau svarstyti, kad sprendimas buvo neteisingas ir vertėjo įsidarbinti, nes ištisai sėdėjau prie kompiuterio, o daugelis mano draugų dirbo ir iki vėlumos neužsibūdavo lauke. Baigiantis liepai, buvau įsivažiavęs į nuobodžią rutiną, bet rugpjūtį atėjo linksmybės. Vasaros pabaiga buvo geriausias mano gyvenimo laikas. Smagus aštuonioliktojo gimtadienio vakarėlis, begalė kitų švenčių ir vakarinių pasivažinėjimų paliko neapsakomai smagių atsiminimų. Ypač vasaros pabaigos šventė, kuri vyko dvi dienas sodyboje. Nors ir buvau suabejojęs sprendimu visą vasarą „judėti“, bet pripažįstu, tai buvo geriausia vasara mano gyvenime.

Matas Barišauskas. Užuot visą vasarą gulėjęs ir tinginiavęs, aš susiėmiau ir susiradau darbą. Rasti darbą –nemenkas man iššūkis. Dar birželį mama mane išsiuntė pas tėtį, kad priverstų mokytis. Visą laiką leidau su draugu, kurį vadinsiu Deividu, nes nežinau, ar jam patiktų, jeigu pasakyčiau tikrąjį vardą. Deividas planavo vasarą dirbti pas brolį, tad pakvietė ir mane dirbti su juo. Aš sutikau, bet Deividui staiga reikėjo prižiūrėti savo dukterėčią, o aš vis dar planavau dirbti, net jeigu reikėtų ir vienam. Deja, man nebuvo lemta gauti to darbo. Galiausiai birželio pabaigoje, po mokslų, mano dėdė padėjo gauti darbo McDonalde. Taigi ši vasara buvo pilna darbo įspūdžių. Nežinau, ar vis dar galiu save vadinti tinginiu. Tik ateitis tą pasakys.

Eidvina Žilytė. Tą kartą, vienintelį gražų vakarą, su draugais išėjome į Basanavičiaus gatvę pasivaikščioti. Beeinant man batelis suplyšo. Nors buvome jau tolokai nuėję vis tiek grįžome persiauti. Kelionę tęsėme ir viskas atrodė gerai. Fotografavomės, valgėme, šokome ir džiaugėmės oru bei draugija, kol nepažiūrėjau telefone, ar kas neskambino. Ieškau, ieškau ir nerandu telefono. Ko mes tik nedarėme! Ir skambinome, ir apėjome kiekvieną vietą, tačiau neradome. Kai jau vilties nebebuvo, staiga atsiliepė vienas geras žmogus ir pasakė, kad rado mano telefoną. Mes skuodėme pasiimti telefono, atsidėkojome gerajam žmogui ir nuo to laiko patapau atsakingesnė, labai saugau savo daiktus, nes kitą kartą tokio gero žmogaus galiu ir nesutikti.

Dominykas Benevičius. Prasidėjus atostogoms aš sustingau. Karščiausią vasaros dieną jutau šaltį, kuris sklido iš manęs. Baimė! Štai kas stingdė kūno raumenis ir smukdė morališkai. Praėjus porai savaičių nuo atostogų pradžios, šiek tiek atsigavau. Vėl jaučiau šilumą vieno žmogaus padedamas. Darbas, sportas, šeima mane atitraukė nuo blogų minčių. JI padėjo atrasti kūrybą. Ir tai nebuvo muzika, ne. Tai – Knyga. Pradėjęs rašyti, sulaukiau daug nuostabių atsiliepimų: „Dialogo meistras“, „Nuostabus pasakotojas“. Buvo akimirka, kai išgyvenau „rašytojo bloką“, galvojau, tai – Knygos pabaiga. Visgi su mylimo žmogaus ir mokytojos Mažeikienės pagalba aš grįžau. Pažadas sau mane toliau motyvuoja. „Aš užbaigsiu knygą ir parašysiu jos tęsinį. Tegul Dievas man padeda, o žmonės, kuriuos myliu, liudija“.

Parengė gimnazijos žurnalistas Dominykas Benevičius, IV kl.